atsp0702.jpg
2017 m. rugsėjo 22 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Akimirkų gaudytoja

2015-03-27

Žmogus yra keistas padaras – iš vienos pusės žiauriai norisi pastovumo: kad, pavyzdžiui, ir po pusšimčio metų po vienu ir tuo pačiu medžiu stovėtų tavo kadaise pamėgtas suoliukas, krautuvėlėje už kampo galėtum surasti vaikystėje valgytų pyragaičių ar iki skausmo pažįstamo skonio ledų... Iš kitos – nepaliaujamai traukia tai, kas yra nekasdieniška, nematyta arba – kasdieniška ir matyta, bet – kitu kampu.

Būtent tas kitas kampas, tas žiūrėjimas į aplinką, žmogų, jo nuotaikas ypatingais, kasdieniškais gyvenimo momentais ir „užkabino“ internetinėse platybėse (tiksliau – dabar taip madingame Facebook-e) atsivertus kažkieno rekomenduotą puslapį „Garbanotos foto“. Pirmiausia – sudomino pats puslapio pavadinimas, žadantis nekasdienių, „garbanotų“ vaizdų, o jau paskui - pačios nuotraukos: netradiciškai pateikti daiktai, žmonės įdomiose aplinkose, padedančiose atskleisti fotografuojamo asmens esmę, įdomiose situacijose įrėmintos akimirkos. Ypač įstrigo mūsų geležinkelio stoties perone su gėlėmis ir milžiniškais akiniais nufotografuota maža mergaitė, už kurios nugaros pro permatomą paviljono sieną tarsi pro laiko rūką boluoja senasis geležinkelio vandens bokštas... Ir dar – pasirodo, visų šių įdomių akimirkų „gaudytoja“ – mūsų krašto žmogus, žiežmarietė Giedrė Šapokaitė. Tad sunku buvo susilaikyti nesusitikus ir nepakalbinus.

Kadangi niekas neatsiranda iš niekur, labai rūpėjo, kaip ir kada sudomino fotografija, iš kur tas originalus žvilgsnis į pasaulį, kurį turi tik žmonės, bent kiek savo gyvenime susilietę su menu.

– Kūryba tarsi visada vienaip ar kitaip buvo šalia manęs. O jos ištakos – nuo mažų dienų. Mama pasakojo, o ir pati šiek tiek atsimenu, kad nuo mažumės mėgau kurti savas istorijas ir savas daineles, vaikiškai staipydavausi prie veidrodžio su kokiu nors daiktu, bent kiek panašiu į mikrofoną. Visi namai skambėdavo nuo mano „kūrybos“, - prisimena Giedrė, taip pat labai mėgusi piešti. Tas pomėgis po vidurinės mokyklos paskatino rinktis architektūrą (stojamąjį piešimo egzaminą išlaikė labai gerai), tačiau pakišo koją kompozicija... Nors likimas lėmė pasukti į studijas, nesusijusias su menu, gyvenime įvairių jo apraiškų būta daug.

– Netolimas man buvo ir mados pasaulis, piešiau, modeliavau, dėliojau spalvas, akcentus. Keletą savo kurtų drabužių realiai įgyvendinau, vienus siuvausi pati, kitus, sudėtingesnius, pagelbėjo įgyvendinti profesionalai. Gerokai vėliau lankiau pramoginius, liaudiškus, modernius šokius ir lindyhopą. Ilgiausiai lankiau Žiežmarių šokių kolektyvą „Skaisgija“, kartu su kitais šokėjais jo pagrindu įkūrėme „Skaisgijos“ klubą, - apie savęs ieškojimus pasakoja „Garbanotos foto“ kūrėja, kurios namuose, be kita ko, visuomet buvo daug knygų, albumų. Ypač įstrigo „Lietuvos fotografija“ – geriausių įvairių laikmečių fotografų darbų rinkinys, dažnai į rankas paimdavo foto albumus „Palanga“, „Lietuvos miškuose“... Gal tai ir buvo ėjimas link svajonės?

Rimtai fotografija susidomėjo prieš septynerius metus. Tuomet jai, dar neturinčiai nuosavo veidrodinio fotoaparato, tekdavo ieškoti progų pafotografuoti kitų žmonių fotoaparatais.

– Visada mėgau fiksuoti akimirkas, ieškoti nestandartinių kampų, turėti galimybę būti tuo, kas sustabdys akimirką – tokią, kokios noriu pati, - apie savo pomėgį mergina galėtų pasakoti ilgai. Tad po keleto metų ryžosi rimtam ir drąsiam žingsniui – daryti tai, kas labiausiai patinka, kas arčiausiai širdies. Taip gimė „Garbanotos foto“, kur Giedrė gali įgyvendinti savo idėjas.

Pasižyminti puikia regimąja atmintimi, pomėgiu stebėti žmones, jų akis, veido mimikas, kitimo požymius, Giedrė Šapokaitė pirmenybę atiduoda portretui. Į portretinę fotografiją ji žiūri itin atsakingai:

– Žmogaus fotografavimas – rimta užduotis, čia esi tarsi psichologas, kuris turi padėti numesti visus dienos rūpesčius, atsipalaiduoti. Nors, atrodo, tai gana techniškas darbas ir jį gali atlikti bet kuris, kad ir didžiausias intravertas, tačiau, mano įsitikinimu, šiam darbui reikalingas komunikabilus, atviras ir draugiškas žmogus, kitu atveju fotografuojamasis bus įsitempęs, statiškas ir dirbtinis, nuotrauka nepapasakos jokios istorijos ir nebus gražu, - sako ji.

Iš visų istorijų, kurias tenka kurti fotografei, pačios gražiausios – susijusios su meile. Giedrė prisipažįsta, jog maloniausia fotografuoti vestuves, kai profesionalus fotografas yra kviečiamas sukurti istoriją ne tik jaunavedžiams, bet ir jų vaikams, anūkams, o gal – net dar tolimesnėms kartoms. Beje, dabar vis dažniau ieškoma ir priešvestuvinių fotosesijų, kurių metu nuotraukose gimsta meilės istorijos, atvedusios iki apsisprendimo sujungti savo likimus. Fotografė taip pat gerai jaučiasi fotografuodama krikštynas, vestuvių metines bei kitas progas. Nors tai daryti tenka pakankamai dažnai, G. Šapokaitė „kito kampo“ ieško kaskart – antraip bus neįdomu jai pačiai ir dings visas darbo žavesys. O juk sakoma: pasirink tokį darbą, kuris yra ir tavo pomėgis, ir gyvensi nedirbdamas“.

Be portretinės fotografijos, kitas Giedrės arkliukas – daiktų fotografavimas. Jai, kaip marketingo specialistei, vizualinė darbo patirtis ir jos perteikimo būdai čia itin padeda. „Į mane kreipiasi ir paprasti žmonės, ir įmonių darbuotojai, kuriems reikalingos, pavyzdžiui, įvaizdžio nuotraukos internetinei svetainei ar kūrybiškoje nuotraukoje reikia užfiksuoti įmonės šventę. Vienas smagesnių projektų – „PricewaterhouseCoopers Lietuva 2015“ metų kalendorius, kurio nuotraukas galite išvysti mano Facebook paskyroje: facebook.com/garbanotosFOTO“, pasakoja Giedrė, kuriai gimsta patys netikėčiausi kūrybiniai sumanymai: šalia fotografijos mergina dar subūrė kūrybišką kolektyvą, kuris vaikams organizuoja gimtadienių šventes. Jos, beje, taip pat susijusios su menais. Įdomi ir pati šio sumanymo gimimo istorija:

– Kartą draugė papasakojo, kaip prie darželio susitiko kitą mamą su dukra „purvinu“ veidu, ant kurio matėsi kažkokio piešinio likučiai. Mama papasakojo, kad vaikui ant veiduko buvo nupieštas personažas, kuris jam taip patiko, kad vakare, o ir ryte nesutiko praustis, nors didesnė piešinio dalis jau buvo likusi pagalvėje... Pamaniau, kaip įdomu, kodėl gi man neišmokus piešti vaikams ant veidukų? Juolab, kad piešti man sekasi. Taip gimė idėja organizuoti šventes vaikams, kur viena iš šventės dalių – facepaintingas, - apie naują ir smagų užsiėmimą, kuris tampa švente ne tik vaikams, bet ir pačiai organizatorei, kalba G. Šapokaitė, nepavargstanti įgyvendinti savo idėjų. Ilgainiui „dekoruotų“ vaikų šventėse atliekamas daineles, čia pat kuriamus mini spektakliukus bei kitas pramogas papildė muzikos kompozitorės improvizatorės siūlomi kūrybiniai teatriniai žaidimai, kurie labai naudingi vaiko vystymuisi (lavinama atmintis, kūrybiškumas, muzikinė klausa) su kuriais iš arčiau Giedrė supažindina socialiniuose tinkluose adresu

facebook.com/GIMTADIENIAIvaiku(tel. 8 687 07 521)

Gražiausi darbo rezultatai gimsta tuomet, kai žmogus džiaugiasi tuo, ką daro, ką kuria. Jo, to atradimų džiaugsmo, šiandien Giedrės Šapokaitės gyvenime yra daug. Vadinasi, yra kuo dalintis.

Ir dar – pastebima tendencija, kad fotografuojančios moterys mūsų dienomis sparčiai užkariauja tą erdvę, kuri anksčiau buvo laikoma daugiau vyrišku pasauliu. Tad artimiausiose „Kultūros priemenės‘ puslapiuose pratęsime pažintį su fotografuojančiomis moterimis iš mūsų krašto.

R.Suslavičienė



Komentarų skaičius

2015-12-17 00:15:41
O kur tikrai talentingi vardai? Dovilė Jakštaitė, dirbanti Beatai, Kęstutis Žilionis fotografuojantis Jazzu su Leon Somov, Aliną Orlovą ir kurio fotografijas, to nežinodami, matom žymiosiose reklamose? Arba meninės fotografijos keliu pasukusi Viktorija Rekašiūtė??? Tikrai... atidžiau patyrinėkite kontekstą atrinkdami turinį.
2015-03-31 14:25:07
Tai estetikos ne sugadinta fotografija, bla bla bal tai KITČAS :))
2015-03-30 21:11:17
Viena tai turėtų būti talentinga, o kas antra ?
2015-03-27 19:02:55
Puikus ir prasmingas interviu.. dviejų talentingų moterų pokalbis...kuo didžiausios kūrybinės sėkmės ... ir naujo savito "kito kampo".
 1-4