atsp0702.jpg
2017 m. rugsėjo 22 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Sugrįžusiųjų laikas
Romualda Suslavičienė
2014-01-16

Nuogose medžių šakose įstrigęs spalvotas aitvaras – lyg keistas kontrastas šiemet vis neįvykstančiai žiemai.

Po kojomis – Neris.  

Srovė nesustodama neša laiką pro gyvenimą, šurmuliuojantį krante, kuriame atsiranda ir išnyksta žmonės, auga ir pradingsta pastatai, šimtmečių vingiuose pinasi likimai, vienus išvesdami, o kitus parvesdami. Senosios Gegužinės sodyboje dabar – sugrįžusiųjų laikas. Ir tas laikas gražus.

Seniausi gyventojai įsikūrė prieš... septynerius metus

- Čia apsigyvenome prieš septynerius metus, tačiau giminės istorijos dėka esame seniausi Senosios Gegužinės kaimo gyventojai. Vyresni žmonės dar mena mūsų senelį Mykolą Bortkūną, buvusį girininką. Tikriausiai, neblogo žmogaus būta, jei gerai mena, - į tą pusę, kur kadaise stovėjo senelio namai, moja vienas iš dabartinių sodybos šeimininkų Rolandas Bortkūnas, pusiau juokais, pusiau rimtai vadinantis save architektu-statybininku-ūkininku-etnografu.

Šiandien Senosios Gegužinės ūkį (taip šeimininkai pavadino savo sodybą), kuriame šeimininkauja du broliai – Benjaminas ir Rolandas Bortkūnai su šeimomis – vis dažniau vertiname kaip naują mūsų krašto kultūros židinį, dovanojusį ne vieną įsimintiną renginį. Čia vyksta gerų dokumentinių filmų peržiūros, parodos, stovyklos, konferencijos, popietės, susitikimai, o nedideliame viešbutyje laukiami tie, kurie moka ir nori kultūringai ilsėtis nuostabaus apylinkių kraštovaizdžio glėbyje, neabejingi menui, etnoarchitektūrai. Į keturiais gandrais pažymėtą kaimo sodybą užsuka mėgėjai paplaukioti baidarėmis, paskraidyti oro balionu ar tiesiog pabūti su savimi ant Neries kranto, užlieto nepaliaujamai srūvančio vandens muzika.

Jeigu jis, tas vanduo, imtų tekėti atgal...

Gegužinės kaimas rašytiniuose šaltiniuose atsirado dar penkioliktame amžiuje. Vietas, kur įsikūrusi Bortkūnų sodyba, gyventojai ir šiandien vadina Senąja Gegužine. Nuo IV amžiaus vidurio vietovė su buvusiais dvarais priklausė Mardosams, o šeštojo amžiaus pradžioje LDK Aleksandro valia atiteko Trakų vaivadai Grigui Astikui. 1511 metais Žygimantas Senasis patvirtino šią privilegiją.

Bėgo amžiai, keitėsi dvarų ir žemių savininkai: Upytės maršalka Čičinskas, dvarininkai Vodorackis, Rolefskis, baronai Koftai... Šiandien sunku patikėti, kad ramiame kaime kadaise šurmuliavo šešios karčemos, sukosi vandens malūnas, o Neries krantai klegėjo balsais valstiečių, gaudančių dvarui žuvį.

„Apie 1930 metus iš dvarininkų Žižniauskų 70 ha žemės nupirko iš JAV grįžęs Kajetonas Staniūnas ir perdavė savo žentui, būsimam Gegužinės girininkui, mūsų seneliui Mykolui Bortkūnui. Nuo tada Bortkūnų pavardė tapo žinoma šiose vietose“, - apie sodybos istoriją interneto svetainėje http://www.senojigeguzine.lt/ rašo sodybos šeimininkai.

Deja, Rolando ir Benjamino seneliams ramiai kurti gyvenimą ant Neries kranto lemta nebuvo – po 11 metų Gegužinės girininkas Mykolas Bortkūnas ištremtas į Archangelsko kraštą, o žmona Stefanija su keturiais vaikais – į Altajų. Tik atkūrus Nepriklausomybę vyriausio sūnaus Jurgio (Benjamino ir Rolando tėvo) dėka sutvarkyti dokumentai ir susigrąžinta žemė, miškas ir viskas, kas liko iš buvusių pastatų. 2007-aisiais, palikę Kauną, į Senąją Gegužinę visam laikui atvažiavo Rolandas ir Neringa Bortkūnai.

O gal – teisingiau būtų – sugrįžo?

Aukso dulkės

Prie minčių apie praeities istoriją labai gražiai dera šiuo metu Senosios Gegužinės ūkyje eksponuojama tekstilininkės Jūratės Petruškevičienės paroda „Iš būtojo laiko“. Lietuvos dailės akademijos Tekstilės katedros vedėjos, doc. J.Petruškevičienės kūryba, apkeliavusi ne tik Lietuvą, bet ir daugelį pasaulio kraštų, jaukiai glaudžiasi didžiajame, dar tik 2011 metais pastatytame name, papuoštame seniesiems dvarams būdingomis kolonomis ir išsaugojusiame etnografinės Aukštaitijos sodybos detales. Štai tekstilės darbas „Restauracija“, prikėlęs naujam gyvenimui senovinę lovatiesę, nubarstytas smulkiomis „aukso dulkėmis“ – tarsi liudijimas, jog tai, ką atsinešame, kas buvo prieš mus ir liko su mumis – tikroji vertybė, mūsų būties/sielos auksas. „Restauracija“ neseniai eksponuota Japonijoje... Ypač stiprų įspūdį palieka tekstilės darbas, kuriame senovinės austinės lovatiesės fone didelėmis raidėmis iki skausmo įsirėžusi „graždanka“. Atrodo, niekada ir niekas iki šiol neprivertė taip ryškiai suvokti, ką reiškė spaudos draudimas.

J. Petruškevičienės paroda sodyboje veiks iki vasario, vėliau ją pakeis kita – tapybos ir keramikos. O štai audėjos Elenos Paulauskaitės, Zūbiškių žmonių ir šiandien meiliai vadinamos Aliūne, ir jos sesers Onutės Bortkūnų sodybai dovanoti audimo lobiai, staklės, verpimo ratelis ir kiti lino kelią ženklinantys rakandai čia liks visam laikui. Garsaus kraštotyrininko Antano Paulausko, neseniai išleidusio knygą „Šilonys“, seserys nepanorėjo, jog jų išsaugoti prieš šimt­mečius austi senelių ir prosenelių audimų raštai, pačios Elenos audimėliai dulkėtų muziejų archyvuose. Moterys širdimi pajuto, jog čia, Senosios Gegužinės ūkyje, jų etnolobynas gyvens, bus matomas žmonėms, todėl ir įteikė šią neįkainojamą dovaną. Neapsiriko. Sodyboje vyko gražus parodos atidarymas, ekspozicija veikia nuolat, o šeimininkai planuoja ateityje įrengti Audėjos kambarį. Ne tik tiems, kurie nori pasižiūrėti – yra galimybė ir pamėginti austi. Juk yra, kas šio senojo amato nepamiršo ar tiesiog išmoko dabar, kai vis dažniau atsigręžiame į tautos savastį.

Visiems, kam brangu

Rolandas Bortkūnas sako, jog sodybos renginiai visada susilaukia žmonių dėmesio, o temas jiems dažnai padiktuoja asmeninės pažintys. Štai dokumentinio kino savaitgaliai praturtinti Rolando klasės draugo Arūno Matelio, parodos atsiranda pabendravus su meno žmonėmis: čia pabuvoję atsiveda savo draugus, ir taip plečiasi žmonių, neabejingų Senajai Gegužinės sodybai, ratas, nesvarbu, ar tai buvę kolegos ar studijų draugai, ar tie keturiolikos pasaulio šalių žmonės, kurie po latvių parodos atidarymo sodyboje sėdėjo prie laužo ir klausėsi juodaodės dainininkės iš Zimbabvės dainuojamų liaudies melodijų...

- Esame atviri visiems projektams, - kalba R. Bortkūnas, prisimindamas ir vasarą čia vykusią neįgaliųjų stovyklą, įvairias konferencijas, ir pailsėti atvykstančius žmones, kurie puikiai jaučiasi senojo stiliaus sodyboje, kur praeitis taip puikiai dera su dabartimi: didžiojo namo virtuvėje šalia duonkepės krosnies („Antri metai mokomės joje kepti duoną. Kaskart išeina vis kitaip“, - pasakoja šeimininkas) akies visai nerėžia mikrobangė, o lauke prie medinių sienojų savo vietą radusi satelitinė antena. Juk tam, kad brangintum savo tautos identitetą, visai nebūtina krosnies kurti iš titnago išgauta žiežirba...

Vienas šiandieninės Lietuvos etnoarchitektūros puoselėtojų Rolandas Bortkūnas apie šiuolaikinę etnorgrafinę sodybą gali ne tik profesionaliai kalbėti ar rašyti: kasmet jis sukuria apie 2-3 kaimo statybos objektus. Kartu su žmona Neringa, taip pat architekte yra bendraautoriai etninės kultūros bei saugomų Teritorijų tarnybos išleistų leidinių apie senąją Lietuvos kaimo architektūrą ir jos pritaikymą dabartyje ir t.t.

Šalia viso to dar telpa sodybos ūkis su dviem gražuoliais Lietuvos sunkiųjų veislės žirgais, būrelis juodagalvių avių, prieš pat Naujuosius mažųjų veislės kiaulaitė dar atsivedė septynetą miniatiūrinių paršelių...

Gyvenimas iš piešinio

- Netradiciškai susiklostė – kaimiškas gėrybes mamai į Kauną vežame mes, vaikai, - šypsosi R. Bortkūnas, pasukęs savo gyvenimą 180 laipsnių kampu. Ir prisimena, jog kažkada su žmona piešė savo įsivaizduojamą gyvenimą kaimą. Piešinys išliko. Jis panašus į tai, kas šeimą supa dabar: medžiai, upės krantas, sodybos pastatai. Čia telpa viskas. Ir savaitgaliais iš sostinės atvažiuojanti dukters šeima, ir kartu gyvenančio sūnaus įsivaizduojamas pasaulis, įsikūnijantis balto popieriaus lapuose. Ir tėvų svajonės, išsipildžiusios vaikuose: juk Jurgis Bortkūnas taip pat svajojo tapti architektu, tačiau tapo buhalteriu – jam, tremtinio vaikui, instituto durys buvo uždarytos. Mama, kilusi nuo Skaudvilės, svajojo būti menininke, bet susiklostė taip, kad kaime, kuriame augo, buvo vienintelis ubagas. Ir tas ubagas buvo dailininkas... Tėvai nenorėjo dukrai tokios dalios, tad išleido į pedagoginius mokslus. Gavusi pradinių klasių mokytojos diplomą Rolando mama pasivijo savo svajonę mokydamasi neakivaizdžiai. Dabar didžiosios sodybos antrajame aukšte ant sienos kabo mamos keramikos darbai. Labai gražūs ir labai saviti. O paties Rolando jaunystės paveikslai kol kas atremti į darbo kabineto sieną. Gal būt ateis laikas...

Bet ir šis, kuris yra dabar, pilnas prasmių.

Kai pagalvoji, tai galima vadinti laime.


Komentarų skaičius

2014-05-21 14:54:23
nuostabu.
 1-1