atsp0702.jpg
2017 m. rugsėjo 22 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Per nenuspėjimus likimo vingius
Romualda Suslavičienė
2013-12-19

Žmogaus gyvenimas, jo likimas visada yra didžioji paslaptis pačiam žmogui: nežinai, kaip jis susiklostys, kur nuves. Vietovės, kuriose gyventa, žmonės, šalia kurių augta, palieka neišdildomus pėdsakus, kurie visam laikui lieka tavyje, nes tampa dalimis tavęs, tavo patirties, tavo gyvenimo, tavo asmenybės.

Taip jau susiklostė, kad tikrų Kaišiadorių krašto tėvų vaikas, kurį šiandien visi daugiau pažįstame kaip ilgametį savivaldybės merą, Romualdas Urmilevičius į pasaulį atėjo Rytų Aukštaitijos sostine tituluojamame Panevėžio krašte. Pasaulį išvydo Belazaravos kaime, kadaise buvusiame dvare, ir pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdo persiritęs per namų slenkstį, buvo Rytų aukštaičių tarme sakomi.

-Mums, vaikams, (šeimoje augo abu su broliu) visai neatrodė keista, kad namuose tėvai kalba viena tarme, o kaime – kitaip. Atrodė, kad taip ir turi būti, - sako meras, kurio kalboje ir šiandien galima išgirsti mūsų kraštui nebūdingų tarmės atspalvių, atsineštų iš ten – iš vaikystės žemės.

...Kad Urmilevičių palikuonys gimtine vadins Rytų Aukštaitiją, jų protėviai, ko gero, būtų sunkiai patikėję, nes visos šaknys čia – mūsų krašte. („Prieš tėvelio jubiliejų pasidomėjau giminės istorija, suradau daug įdomių dalykų“, - sako R. Urmilevičius). 1884 metų lapkritį būsimojo mero prosenelis Stanislovas Urmilevičius, kilęs nuo Gudienos, vedė Agotą Kapačiūnaitę iš Kertauninkų kaimo ir atsikraustė į žmonos tėviškę, turėjo 14 ha ūkį, augino vaikus ir kūrė savo gyvenimą. Mero tėvelis, taip pat Stanislovas, sau žmoną irgi nusižiūrėjo iš Kaišiadorių krašto, iš Palomenės apylinkių Medinų kaimo. Tačiau kai vestuvės jau buvo sutartos, atėjo žinia, jog šeimai gresia tremtis. Gelbėdamiesi nuo Sibiro būsimieji jaunavedžiai kartu su mamos tėveliu pabėgo į Panevėžio rajoną, kur turėjo pažįstamą žmogų, beje, (nenusakomi likimo vingiai!) pažįstamą ir daugeliui šiandienių vyresniosios kartos kaišiadoriečių – šviesios atminties Joną Urboną, buvusį aktyvų pensininkų klubo narį bei saviveiklininką. Išsigelbėję nuo nelaimės jaunieji susituokė, vienas po kito gimė du vaikai. Belazaravoje gyventa neilgai – netrukus po sūnaus Romualdo gimimo tėvai gavo būstą Praperšos kaime. Tėvas, dirbdamas traktorininku, mokėsi ir baigė kursus, tad buvo paskirtas dirbti Ramygalos supirkimo punkte. Ramygaloje R. Urmilevičius baigė šešias klases. Kai supirkimo punktą uždarė, šeima persikėlė gyventi į Piniavos kaimą, stovintį ant gražaus Lėvens upės kranto, pakeliui į Pasvalį. Kadangi sūnus Ramygaloje mokėsi prancūzų kalbos, reikėjo surasti mokyklą, kurioje ji būtų dėstoma. Tokia pasirodė tuometinė Panevėžio 2-oji vidurinė (dabar – G. Landsbergio-Žemkalnio), kurioje R. Urmilevičius ir mokėsi iki pat baigimo.

-Kas mums, vaikams, atrodė įprasta, tėvams, tikriausiai, buvo keista – ta tarmė, tie daiktų, buities rakandų, reiškinių pavadinimai, kurie skambėjo iš kaimynų lūpų, - vaikystę prisimena R. Urmilevičius, kai kaimo laukais su šienu parlinguojančius vežimus vietiniai šaukė orėmis, o pintus krepšius šienui nešti doklais vadino. Tačiau ten gimusiems ir taip radusiems, natūrali buvo tų dviejų šnektų jungtis, kuri ir sudarė jaukią vaikystės aplinką, kurią, kaip sako pašnekovas, prisimena nuo to laiko, kai „pradėjo matyti, tai, kas ant stalo.

Iš jos, tos aplinkos, šiandien šeimyniniame albume likę nemažai nuotraukų. Ir visose būsimasis meras – su armonika ar akordeonu, kaip kad ir šiandien daugelyje susiėjimų esame ne vienas matę.

Įdomiausia tai, kad groti Romualdą Urmilevičių išmokė mama.

Kai sūnui buvo šešeri metai, namuose atsirado pirmoji armonika. Kaip šiandien mena tą dieną – iš tolo, dar nuo plento pareinančius tėvus, ką tik išlipusius iš autobuso. Ant tėvelio nugaros – nemažas maišas, kurį jis, vos įžengęs į kambarį, rūpestingai užrakino spintoje. Bet kaip išlauksi tos akimirkos, kai paslaptis bus atskleista? Mažasis Romukas rado progą paslapčiom patyrinėti maišo turinį. Įkišęs ranką į spintą apčiupinėjo maiše slypintį daiktą – pajuto klavišus ir suprato, jog ten instrumento esama. O kai šeštadienį mama pagaliau išsiėmė armoniką iš spintos ir užgrojo, sūnus taip ir „prilipo“. Visam laikui. Po armonikos sekė akordeonas. Praėjus trims metams šeimoje atsirado geras, 64 bosų instrumentas (prieš tai dar turėjo prastesnį). Taip prasidėjo gyvenimas su muzika: valsai, polkos, dainos, įvairios melodijos, kurias vaikas nuo mažens grodavo iš klausos. Gal kiek gaila, kad neteko lankyti muzikos mokyklos – ji buvo tik Panevėžyje, už dvidešimties kilometrų, tad būtų tekę vaiką ten ir apgyvendinti, ko tėvai nesiryžo. Vėliau, jau mokydamasis vidurinėje, lankė muzikos būrelį pas garsų mokytoją Zabielą. Užsiėmimai dažnai prasidėdavo mokytojo grojamais kūriniais, o paskui jau draugai imdavo prašyti: „Duokit Romui pagrot“. Ir grojo – ir šokiuose, vakarėliuose, ir šeimų šventėse, vėliau – vestuvėse. Ir dabar, kai tenka dalyvauti kokioje nors kaimo šventėje, po oficialios programos meras neiškenčia nepagrojęs...

Vaikystė Rytų Aukštaitijoje pažymėta įsimintinais įvykiais. Prisimena, kaip laukė iš Sibiro sugrįžtančių tetos ir pusseserių (ta šeimos dalis, kuri neišvyko iš namų, buvo išvežta). Nežinia, ar skubėdamas, ar iš jaudulio, senelis nerado kaip tinkamiau papuošti vaikų, kaip kad ant „kalconų“ užmovęs trumpas kelnaites. Vėliau prisiminus, šis epizodas visuomet sukeldavo šypseną. Su iš tremties sugrįžusiais giminaičiais Urmilevičių šeima draugiškai gyveno dviejų galų mediniame name, o taip lauktas pusseseres kartu su būsimu meru ir jo broliu matome ir šioje, mūsų laikraštyje publikuojamoje nuotraukoje, kur visas ketvertukas jaukiai įsitaisęs ant „šefuojamų“ triušių narvelių.

Kartą pro trobos duris, kai R. Urmilevičiui buvo kokie 5-6 metai, įžengė aukštas įspūdingas vyras. Taip susipažino su savo dėde, mamos broliu, kuris buvo slapstęsis nuo tarybinės armijos, paskui išduotas ir suimtas Vilniaus turguje. Sibiro lageriuose kalėjo 10 metų – iki pat Stalino mirties, o paleistas atskubėjo į naujais namais tapusią Rytų Aukštaitiją.

... Klausantis Romualdo Urmilevičiaus prisiminimų, nepalieka mintys apie vingiuotą likimą ir jo dovanotus stebuklus. Štai abu su žmona Regina pirmą kartą vienas kitą pamatė, kai Romualdui buvo devyneri, o Reginai – septyneri, mat turėjo bendrų giminaičių ir abu vaikus tėvai atsivežė į giminės šventę. Antrą kartą susitiko jau suaugę – Regina buvo pamergė pusseserės vestuvėse, o Romualdas tose pačiose vestuvėse – muzikantas...

Iš Panevėžio krašto išvažiavo 1969-aisiais, tėvai dar kurį laiką ten gyveno, paskui parvažiavo ir jie.

Kai susitikę buvę klasiokai klausia, kodėl išvažiavo į Kaišiadoris, R. Urmilevičius atsako: „Į tėviškę grįžau“. Tačiau širdis tėviške šaukia ir tą kraštą, kuriame gimė, augo, pasaulį pažino.

-Keista – beveik 15 metų gyvenome bute, praeinu be jokių sentimentų. O kai važiuoju Panevėžio krašto keliais, negaliu neužsukti ten, kur gyvenome. Arba bent sulėtinu mašinos greitį ir pasižiūriu. Traukia nostalgija, nieko nepadarysi. Ir sutiktą Rytų aukštaitį iš jo tarmės iš karto atpažįstu, - sako meras.

Kartu su tėveliu (aštuoniasdešimt septintuosius einantis Stanislovas Urmilevičius dabar gyvena pas sūnų. Smagu, kad tvirtas, gyvybingas – tebevairuoja automobilį, prižiūri kolektyvinį sodą) R. Urmilevičius keletą kartų lankėsi gyventose vietose. Gaila, jau išmirę senieji kaimynai. Užtat gretimame kaime susirado buvusio vaikystės draugo Romo Vilko tėvus, per juos – ir patį Romą. Kasmet į Rytų Aukštaitiją važiuoja lankyti artimųjų kapų – Panevėžyje palaidoti mamos tėveliai, gyvena dvi pusseserės, dėdės našlė.

Žiūrėdamas į vaikystės laikų nuotrauką, kurioje nusifotografavusi visa šeima, Romualdas Urmilevičius sako, jog liūdna, kad gyvi iš tos nuotraukos tik jiedu su tėveliu belikę. Tačiau vienus atimdamas, likimas dovanoja kitus: džiugina į saulę besistiebiantys anūkai, galvojimas apie juos, apie savo šeimą, vaikus pripildo gyvenimą naujų prasmių, todėl su skaidriu liūdesiu prisiminus nugyventą laiką yra kuo džiaugtis ir dabartyje.

Komentarų skaičius

2013-12-20 11:51:53
Reikia turėti daug vidinės stiprybės žiūrint į tą patį subjektą jame pamatyti ir parodyti skirtingus dalykus. Ne žmogus savaime yra atstumiantis ar patrauklus, tik tam tikros jo savybės. Silpnas žmogus subjekto paveikslą nutapo viena spalva. Žmogaus stiprybė atsiveria jo santikyje ne su draugu, tik su priešu.
2013-12-20 05:51:10
Kas čia dabar tai Pukalskaitei pasidarė? Jau tyliu apie "gerietį" merą, o dar, pasirodo, ir Jonas Urbonas yra "šviesios atminties". ..
 1-2