banerturg.jpg
2017 m. lapkričio 20 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Rodyklė Luokės pusėn...
Stasė Urbonienė
2013-11-08

PROJEKTAS: Visada su tavimi tarmė gimtoji.

Automobilis rieda vaizdinga Žemaičių aukštuma. Kairėje pusėje dunkso Šatrija ir rodyklė Luokės pusėn. Ten krikštijo mūsų mamą. Jos senelis, nežinau, stebėjo ar padėjo tądien sodiečiams, kai šie perpykę jomarke „užbaladojo“ razbaininką Blindą, kad jų arklius čigonams pardavinėjo. Tais kelelias vaikščiojo ir Vytautas su Jogaila prieš šešis šimtus metų, kai krikštijo žemaičius. Kelias staigiai sminga į Ventos žemumą, kur užaugo mūsų tėvas, o rūkuose skendintys pušynai primena Alpes. Už nugaros pasilieka skulptoriaus, karo metais Puntuke iškalusio dviejų žemaičių bareljefus, tėviškė. Netoliese ir režisieriaus J. Miltinio vaikystės takai. Prisiminimai veja pirmyn. Aname pušyne būsimasis dailininkas A. Gudaitis ganė karves. Aš irgi jas ten ganiau, tik keturiasdešimčia metų vėliau. Galiu pasigirti - beveik prieš septyniasdešimt metų gimiau Biržiškų sveikatos namuose. Jie baltuoja iš tolo, nuolat primindami žmonėms apie pareigą savo tėvynei, kurią taip gražiai įvykdė tėvas gydytojas ir trys jo sūnūs profesoriai.

Dega žvakelės kalvelėje prie Ventos, ir sukame namų link. Iš tėviškės grįžtame kitu, per lygumas. Senoje gyvenvietėje akį patraukia paminklas. Ant aukšto postamento Lietuvos istoriją laiko Simonas Daukantas, ir man sudrėksta akys. Visada, kai prisimenu jo tylų žygdarbį. Pagaliau vakaro žiburiais sušvinta Kaunas. Rotušės aikštėje pagerbti du iškilūs žemaičiai – vyskupas M. Valančius ir poetas, dvasininkas Maironis.
Taigi esu žemaitė iš pat šaknų, tačiau į „Atspindžių“ redakcijos klausimą „Kas yra žemaitis?“ nelengva atsakyti. Gal silpnas, stiprus ar suktas, nes gyvenimas – nesibaigiančios kryžkelės? Dainomis ir sakmėmis apipintas Vytautas Didysis jaunutę dukterį ištekino į Maskvą. Dėl naudos, dėl valstybės stiprybės kryžiuočiams pardavė ir žemaičius.
Sukasi šimtmečių ratai per gimtąjį daunininkų kraštą. Išduoti, pakarti, nukankinti, ištemti žemaičiai pakyla iš nebūties, nevilties ir vėl, pasišiaušę lyg ežiai gina savo tiesą, savo žemę. Kiekvienoje tautoje apstu didvyrių ir išsigimėlių. Šviesa ir tamsa, gėris ir blogis vis greta ir greta. Tarpais nebeaišku, kas ką nugalės. Judrus šiuolaikinis pasaulis. Susimaišė tarmės ir kalbos. Kiek kitur gimusių „atėjūnų“ savo žinias ir jaunystę atidavė Kaišiadorių kraštui – niekas nesuskaičiavo. Kaip ir to nenusakomo jutimo, kad jie liko it medžiai be šaknų.
Mūsa muotinu kalbuos nemuok vaka ir vaku vaka. Metu metas prigimta kalba galvuoji ir negal pasikeist. Ar ėškada? Juk nieks negėrd. Kas kap muok, tas tap šuok. Bet Lietova ir tik veina. Ir nekartuokiam prūsu lėkėma. Mažiau kriuokiam, daugiau dirbkiam iš veina.

 

Komentarų skaičius

2013-11-08 21:42:20
ak, kak malonu buvo Tamsteles mintis perskaityti, juk ir as patc is Uzvencio, man Satrija ir Venta po siai diena sventa, nrs jau daugeli meteliu gyvenu kitam kraste - Kaisiadoriu, bet dusia - ten' ZEMAITIJOJ, o Tamstele ar metet, kap Knyzelis Uzvencio dvara ir maluna atgaivino?
 1-1