0718.jpg
2017 m. rugpjūčio 23 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Kaišiadorių dzūkai
Virginija Šimkūnienė
2013-10-31

PROJEKTAS: Visada su tavimi tarmė gimtoji.

Nors ir tokia maža šalis, kaip mūsų Lietuva, greičiausiai nebeturinti tų apdainuojamų trijų milijonų, yra skirtinga savo kalbos ypatybėmis. Ne veltui lietuvių liaudis, išgryninusi tuos skirtumus ir dainas skirtingas dainavo, ir anekdotus kūrė. O jei kalbėti apie rimtesnius dalykus nei anekdotai, tai tie, kas domisi politika, girdėjo apie Žemaičių partiją arba Žemaitijos gyventojų atstovų viešnagę Vatikane, pas popiežių.

Taigi šiandien pradedame spausdinti nedidelių straipsnių ciklą skirtą lietuvių kalbos tarmėms. Sunku laikraščio puslapiuose perteikti žemaitišką kietą tarmę ar dzūkų ciksėjimą, bet pabandysime, kalbindami iš šių Lietuvos regionų kilusius žmones. Bandysime iš jų sužinoti ar jie dar moka tarmiškai kalbėti, kas jų šeimoje ar giminėje yra tikriausias aukštaitis ar suvalkietis. Nors ir nelabai kuklu, bet pirmąją pristatome DZŪKIJĄ. Gal dėl to, kad Kaišiadorys yra aukščiausias Dzūkijos taškas, žvelgiant į žemėlapį. O gal dėl to, kad aš save laikau ne tik lietuve, bet ir dzūke.

Ilgiuosi dzūkiškų šaknų

Mano tėveliai augo ir susipažino tikrų tikriausiame Dzūkijos kaime Lazdijų rajone. Tėtis gyveno su mama, broliais ir seserimis viename to kaimo gale, o mamytė - su mama ir vienintele seserimi – kitame. Nors dzūkai laikomi kukliais, nuolankiais ir paklusnaus būdo žmonėmis mano mamytės mama, mano močiutė Onutė turėjo vyrą, mėgstantį išgerti. Bet ji su tuo nenorėjo taikstytis ir išsiskyrė. Tai buvo negirdėtas dalykas tuometiniame kaime. Bet močiutė sakydavo:“Kvaraba tą dziedą, nereikia man tokio, užsiauginsiu aš paci vaikus“.Likimas taip lėmė, kad tėvelio tėtis prapuolė Dzūkijos miškuose. Slapstėsi jis nuo stribų, išėjo ir niekas nežinojo, kur jis dingo, kur jo kapas. Mano tėtis tiek meldėsi, tiek dzievulio prašė, kad tėvelis atsirastų, grįžtų į namus. Maldos negelbėjo. Gal dėl to tėtis, jau sukūręs šeimą, sulaukęs savo atžalų, į Dievą žiūrėjo skeptiškai. „Jei jis yra, tai privalėjo išgirsc mano maldavimus“, - sakydavo tėtis, kai mama jam priekaištaudavo, kad jis mažai kada nueinantis į Bažnyčią...

Mano vaikystė prabėgo Lazdijuose, o kai padėjau lankyti mokyklą – šeima persikėlė į Veisiejus. Iki šiol prisimenu kalvotas Veisiejų apylinkes, žaliuojančius miškus ir lyg plati upė vingiuojantį Ančios ežerą. Didžiausia dzūkė kiek aš prisimenu buvo mano močiutė Domicelė. Ji ant nieko nemokėjo pykti, vaikus mokė žemės ūkio ir buities darbų, visiems atleisdavo pykčius, nenešiojo širdyje nuoskaudų. Kai aš su jaunesne sese ir broliu atvažiuodavau vasaroti į kaimą, iš manęs šaipydavosi, kad aš nedzūkuoju. Vaikai šaukdavo – miesčionka, miesčionka atvažiavo“. Nežinau kodėl, bet dzūkuodavau aš mažai. Kai aš baigiau keturias klases mes su tėveliais išvykome gyventi į Kauną, nes tėvai norėjo, kad jų trys vaikai mokytųsi mieste, siektų aukštojo mokslo. Į kaimą vėl važiuodavome vasarą. Paaugusi aš jau nesigėdijau savo taisyklingos kalbos, bandžiau taikytis prie pusseserių dzūkavimo. Bet jos, taip pat jau augo ir iš manęs nesišaipydavo...

Neturiu močiučių, ištuštėjo namai kaime, aš į juos vis rečiau nuvažiuoju. Tačiau ilgiuosi savo dzūkiškų šaknų. Labai apsidžiaugiu, kai randu progą nuvažiuoti nebūtinai pas gimines, bet į Dzūkijos kaimelius, aplankyti gražias jos vietas. Štai neseniai su draugais. Aplankėme Merkinės piramidę, kopėme į piliakalnius. Kokie jie buvo dideli man vaikystėje, o kokie paprasti, bet labai mieli atrodo man dabar, pragyvenusiai penkiasdešimt metų. Ir tik man vienai žinoti kaip širdis atsigauna, kai kokiame nors giminių pobūvyje manęs prašo padainuoti dainą apie Dzūkiją, kurios priedainyje skamba žodžiai -“ ...mes esam dzūkai, girių karaliai, o karalienė – Dzūkija“....

Komentarų skaičius